Ojėj vajėj. Šimtas metų manęs čia nebūta. Jau ir dulkių kamuoliai vyniojasi kaip Laukiniuose Vakaruose.
Šiaip tai neturiu argumentuoto paaiškinimo, kodėl nieko nerašiau. Tikriausiai kitos veiklos paėmė viršų, atrodė svarbesnės, prasmingesnės, labiau vežančios. Kartais tikrai įsijungdavo vidinis balsas, kuris taip nedrąsiai primindavo: "E, laisvalaikiu kaip ir mėgsti rašyt." Bet atsakas jam buvo paprastas - rytoj. O žinot kaip būna su tuo rytojum... Galėčiau sakyt nėra laiko, bet tada meluočiau sau ir saviems įsitikinimams. Tiesa ta, kad laiko VISADA yra. Tik kai kuriems dalykams, veikloms, svojonėms, žmonėms mes jo nenorime skirti. Taigi šimtą kartų yra lengviau pasakyti sori, neturiu laiko susitikti, nes bakalaurą rašau negu seni, tu mane taip šiandien parini, kad aš geriau pasiliksiu namie ir susisuksiu į patalynės lavašą ir ėsiu čipsus.
Mes visada turime to, ko mums tuo metu reikia. O jei neturime, vadinasi arba nereikia, arba tiek ir tenorime. Atsukim šiek tiek laiką atgal. Prieš maždaug pusę metų aš apie keliones svetur pagalvodavau taip pat kaip apie svorio metimą - būtų visai kūl bet ai, gerai ir taip. Ir tada BAM! Ar tai mano galvoje kažkas sovietinę lemputę pakeitė į LED'ą, ar tai atsikimšo vienas smegenų vingis, bet kelionės man tapo gyvybiškai svarbios. Ačiū tam elektrikui, kuris čia taip tuos laidelius sujunginėjo, bet dabar akys nori matyti naujas vietas, ausys girdėti neįprastus garsus, siela patirti nepatirtus jausmus. Ir tada pasiklysti svetimame mieste tampa netgi malonu.
Žmonės klausia, iš kur reikia gauti tų bapkių kelionėms. Labai paprastas paaiškinimas: mažiau kebabų, mažiau tūsų penktadieniais, o daugiau išradingumo su grikiais. Tada klausia, iš kur gauti laiko. Atsakymas: jis visada yra tavo kišenėje, bet nemoki jo išnaudoti. Kartais tenka nemiegoti 36 valandas, o iškart po skrydžio eiti į paskaitas. Tokiais atvejais gelbėja kava ir frazė, kad pamiegosi kai numirsi.
Palinkėčiau daugiau laiko, bet jūs jo ir taip turite. Palinkėsiu suprasti save kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Ir santarvės su pačiu savimi, nes tada atsiras santarvė ir su kitais. Siurbkit pasaulį į save. Būkit virš visko, pažvelkit į viską iš viršaus. Ir pamatysit tai, ko dar iki šiol nematėte.
Būkit laimingi,
Simona
