Mama, teti, jeigu skaitysit, tai nežinau, ar labai
apsidžiaugsit. Iš tikro į Stokholmą keliavau viena pati. Skamba neįdomiai ir
pavojingai, bet believe me – turėjau nesvietiškai smagią ir turiningą kelionę.
Sakykit, ką norit,
bet kiekviena šioje planetoje egzistuojanti būtybė aka žmogus, kuris nori iš
gyvenimo pasiimti viską, turi bent kartą pasaulyje kur nors išvykti su savimi.
Vien tik su savimi. Netikėtai, bet Stokholmas buvo naujų patirčių liudininkas.
O dabar
klausykitės mano argumentų. Taip, žinau, vykti į kitą šalį gali būti be proto
baisu. Niekas nepaims už rankos, niekas
neapsaugos nuo blogo dėdės, o ir šiaip, nu kaip tau čia vienas pats po gatves
plavinėsi. BET tikrąjį gyvenimą ir jo grožybes įmanoma pamatyti tik peržengus
komforto zoną, o nugalėti baimes yra tik vienas vienintelis būdas – šokant tiesiai
joms į rankas. O aš šokau ne tik į baimės rankas, bet ir kartu su ja.
Kitas
pastebėjimas. Keliaujant su draugais, mes jaučiamės “patogiai”. Iš dalies
galima padiskutuoti apie ištikusias bėdas, nutarti, kokias vietas aplankyti.
Vienu žodžiu, tampat tradiciniais turistais, kurie eina tik į tas vietas, apie
kurias rašė TripAdvisor. O vat keliaujant su savim duodu galvą nukirst, kad atsitiktinai
arba nelabai susipažinsit su naujais žmonėmis. Ir patikėkit, šitą faktą galiu
patvirtinti iš savos patirties. Taip smagu išgirsti
istorijas tų, kurie augo kitose kultūrose, laikėsi kitų tradicijų, kitaip
žvelgia į gyvenimo peripetijas. Nors skrydis iki Stokholmo trunka šiek tiek
daugiau nei valandą, bet per tas kelias dienas valgiau sicilietišką vakarinę,
išmokau tobulai ištarti indiškus vardus ir pamačiau Stokholmą taip, kaip joks
tipinis turistas niekada nepamatys. Ir dar. Prie nieko nereikia prisitaikyti.
You are your own boss.
O dabar
patarimas. Jeigu vis dar propaguojat studentišką gyvenimo būdą ir nenorit
išleisti pinigų tiems fancy viešbučiams, kuriuose ir taip nieko gero nėra apart
nemokamo šampūno – išeitis yra. COUCHSURFING. Ką iš jo gausit? Viską, ko
niekada nesitikėjot.
Nėriau gilyn į nežinomus vandenis ir
atradau Atlantidą. Savo Atlantidą. Kaip vertinu šią kelionę? 11 iš 10. O moralas toks: ribas sukuria niekas kitas, o tik mūsų protas.
Linkiu nebijoti savęs, nebijoti savo minčių, nebijoti tų minčių įgyvendinti.
Būkit
laimingi,
Simona
Simona




















