Ką gi, ką gi, pirmoji švenčių dalis praėjo. Tikiuosi, kad šiais metais buvot geri, po egle radot tai, ko norėjot. O jei ne, vadinasi to ir buvot verti. Tikiuosi, kad Jūsų šventės buvo sočios (man jos buvo ypač sočios) ir už tai buvot be galo dėkingi, nes ne kiekvienas turėjo galimybę žiaumoti karštą bulvę kaip tu.
O vienas iš didžiausių minusų, kurį teko išgirsti, buvo ne kas kitas, ber ORAS. Kas čia per Kalėdos jei lyja ir nėra sniego? Tikiu, kad taip pasakė du trečdaliai Lietuvos. Galbūt ir aš pasakiau, bet vien dėl to, kad tingėjau argumentuoti, ką aš iš tikro manau apie orą per Kalėdas. Argumentuosiu dabar. Ne kiek apie orą, bet apie nusivylimą. Žinot, kodėl dauguma buvo nusivylę Kalėdomis? Ogi todėl, nes mes visi per daug tikimės. Iš draugų, iš šeimos, iš gyvenimo. Net ir iš tų pačių švenčių. Baisiai nusiviliame, kai lūkesčiai nebūna pateisinti. Ir tada prasideda š*do vertimas ant savęs. Kaltiname save. Kaltiname ir kitus, nors realiai net nėra už ką. Taigi tas žmogus ne ekstrasensas, nežino, ko tu iš jo tikiesi. Tas pats ir su Kalėdomis. Visi tikėjosi tobulos suomiškos žiemos vaizdelio, bet buvo kaip buvo. Ir visgi, ar oras yra taip svarbu? Džiaukitės artimųjų meile, ji karštesnė net už tropikų saulę
Mažiau tikėtis kažko - man dar reikia to išmokti. Daugumai reikia to išmokti. Tada viskas taps paprasčiau. Dings įtampa ir nuo savo, ir nuo svetimo sprando.
Būkit laimingi,
Simona
Apranga:
Golfas - Zara
Sijonas - Antros rankos (aka. second-hand'as). Dar pati patrumpinau, originalus ilgis nepatiko.
Kaklo papuošalas - iš mamos papuošalų gumulo
Batai - Roots
